Shroud Of False

  Nesu linkęs pasiduoti kalėdinei euforijai. Kaip kiekvienais metais. Kažkaip keistai atrodo šventės: kuo daugiau dovanų gavai ar kuo daugiau joms išleidai - tuo geresnis žmogus esi? Ar Kalėdos liko tik šventė prekybininkams? Kažkada viena bendradarbė “Fortake” man papriekaištavo, kad aš nesudarau klientams sąlygų stačia galva pulti į beprotišką kalėdinį shopinimąsi. Nieko nepadarysi.
  Kaip praleisime šventes šiemet? Per kūčias susėdę prie stalo prisirysime vos ne iki sąmonės netekimo, o paskui žiūrėsime bukaprotišką TV programą su Radžio lygio muzikais? Kas nutiko, kad net per šventes šeimos negali pasikalbėti? Būtinai turi būti praplautos smegenys “gilios” publicistikos ir pačių realistiškiausių realybės šou. Lyg patys gyventume pasakoje. “Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu”, anot H.Radausko.
  Šiais metais nėjau ir į eglutės įžiebimo šventę. Kažkaip nešventiškai viskas atrodė. O gal nebesuprantame sąvokų? Pasitikrinkime žodyne, ką reiškia šventė, šventas, šventinis. Kokia gali būti šventė, kai miesto biudžete katastrofiškos skylės, kai alytiškiai masiškai atleidinėjami iš darbo, galų gale, kai įžiebimo ceremonijai vadovauja meras, kaltinamas finansiniais nusikaltimais?
 Beje, apie aikštės papuošimą irgi kiekvienas turi savo nuomonę. Manau, kad buvo galima padaryti dvigubai pigiau, jei net didesni miestai, tokie kaip Šiauliai ir Panevėžys, pasipuošė gerokai pigiau. Gal buvo galima apseiti be Dariaus ir Girėno, Vilniaus, Jotvingių gatvių puošimo? Dabar šviečia lemputės gatvėse, bet nešildo. Netgi aikštėje papuoštos liepos atrodo kaip nemirksinčios žvakės nabašninkui. Nieko nepadarysi.
  Kaip ten bebūtų, linkiu smagaus tikrų švenčių laukimo.

Sveiki sulaukę rinkiminės kampanijos pabaigos. Baigėsi
„kalbančių galvų“ metas, užsakomieji straipsniai spaudoje, skrajučių
platinimas. Kartais pagalvodavau, kad orų prognozę kokiame nors leidinyje bus
nupirkęs koks nors politikas, ketinantis pasimatuoti seimūno kėdę. Na, bet visi
geri dalykai baigiasi. Blogi irgi. Kartais…

Dabar bus formuojamam koalicija, dalijami ministrų
portfeliai. Dabar galima bus sau atsakyti, gerai ar blogai pasirinkome. Žinoma,
keikti valdžią – kiekvieno lietuvio šventa pareiga.Beje, sakoma, kad kiekviena
tauta verta savo valdžios. Tarkim.

Lietuviai labai imlūs naujovėms. Politinėms net labai.
Prisiminkime Naująją sąjungą, Darbo partiją, liberaldemokratus. Visos partijos
buvo naujos ir sėkmingos. Šie Seimo rinkimai –ne išimtis. Gavome šou politikoje
ar politiką šou versle. Gaila, kad argumentų, kodėl vienas kandidatas geresnis
už kitą, nebereikia. Geriau imk du už vieno kainą. Kaip banaliai paprasta! Būtų
dar paprasčiau, jei imtume balsuoti išsiuntę SMS numeriu 1855. Net lito nekainuotų.
Gal tik Z.Vaigauskas nelabai vykęs šou vedėjas būtų.

Belieka laukti naujųjų seimūnų protingų (juk galima būti
optimistu?) sprendimų. Ir pažiūrėti, kaip visiems bus linksma Seime ir ant
žemės. Laikykis, tauta!

  Duotum kraujo? O aš daviau!
  Nacionalinio kraujo centro specialistė Jūratė Vaidelienė prasiuntė informaciją, kiek procentų gyventojų sutiktų neatlygintinai duoti kraujo. Pasirodo, Alytuje sutinka 11 proc., Vilnius ir Kaunas  šykštesni - atitinkamai 6 ir 9 proc., o Klaipėda ir Telšiai po 13 proc.
  Taigi šeštadienį meras Alytuje suorganizavo donorų akciją, nors pats nerado laiko/noro/prasmės apsilankyti. Šeštadienį ūžę baikeriai taip pat pasikuklino, nė vieno baltoje palapinėje nebuvo sulaukta. Gaila, žinoma.
  Atėjau prie palapinės beveik įsitikinęs, kad mano kraujo neims, nes mano Kell antigenas teigiamas. Matyt, prispaudė kraujo stoka, kad pradėjo imti. Tikėjausi maloniai paplepėti su medikais, pasmalsauti, bet įkliuvau :) Pasiėmiau donoro anketą ir nuėjau pavalgyti- neplanavau duoti kraujo, tad buvau be pusryčių. Nevalgiusiam gali būti per mažas hemoglobino kiekis, o norisi, kad viskas būtų gerai.
  Medikų komanda išties maloni, nieko panašaus į piktus baltachalačius ilgom adatom :) Pasikalbėjęs su gydytoja apie sveikatos būklę pridaviau pirmąjį mėginį, iš kurio nustatoma kraujo grupė, rezus ir Kell faktoriai. Tų kelių lašų užtenka ir hemoglobino kiekiui nustatyti. Dar po kelių klausimų gavau maišą :) kraujui ir nuejau prigulti.
  Mano venos pakankamai giliai pasislėpusios, kai pamačiau, kokio storumo adata bus bandoma jas prakiurdyti, pagalvojau kažką negero. Bet, o stebukle, net nelabai pajutau, kaip pradūrė. Profesionalai, nieko nepasakysi. Taigi, guliu sau paspaudydamas kumštį (kamuoliuko tai nedavė), prisipildė 20ml maišiukas, paskui srovelė nukreipta į 450 ml talpos talpą. Tiesą sakant, laikas neprailgo, daugiau žmonių nebuvo, gydytoja priėjo prie manęs, padiskutavome apie sveikatą, donorystę, visuomenę.
  Nors kai kurie skundžiasi, kad būna silpna, svaigsta galva, nieko panašaus nepajutau, juk ne 50kg sveriu. Na, jausmas toks, lyg būčiau 2 valandom trumpiau miegojęs.
  Už padovanotą kraują gavau dovanų ir aš :) Maišelyje tušinukas, arbata (skani, juodoji) ir 2 šokoladukai (galėtų būti lietuviški, ne snikeriai). Bet vis tiek skanu.
  Šiandien per radiją vėl kvietė duoti kraujo, vėl trūksta. Artimiausius 2 mėn. negalėsiu, bet, mąstau sau, bent 2 kartus per metus esu pasirengęs donorystei.
  Prisijungsit?

  Šeštadienis buvo gana svarbi diena Alytuje, žinoma, ne visi tą pastebėjo, bet tai suprantama, visada lieka išsižiojusių.
  Pirmas dalykas - Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dienos minėjimas prie Laisvės angelo. Kadangi teko laimė 1989 metais dalyvauti Baltijos tautų akcijoje prieš okupacinį režimą, ši diena vis dar yra man svarbi. Jaunimui, be abejo, nusišvilpt, be to, ne mokslo metai, direktoriai ir mokytojai nesuvarė į minėjimą kaip ėriukų. Stovint tarp pensininkų nenorom sukosi Hokšilos dainos žodžiai: “Kur ta vienybė dabar, broliai?”.
  O tremtinių atstovai, miesto ir šalies valdžios atstovai kaip sutarę kalbėjo apie kylančias grėsmes iš Rytų. Net nejauku darėsi. Ant mašinos vežiotis vėliavėlę daugelis gudrūs, bet kas būtų, jei situacija taptų panaši į Gruzijos? Suvaro į minėjimus kaip ėriukus, išpjautų kaip avinus?
 Taip liūdnai mąstydamas nuėjau į Rotušės aikštę, kur vyko mero organizuota donorų akcija. Mero, beje, nesimatė. Pasisiūliau duoti kraujo. Apie tai bus kitas postas.
 

  Šeštadienio “Alytaus naujienose” paskaičiau Audronės Jakunskienės mintis apie Alytaus ir geležinkelio istoriją. Na, aš dar atsimenu, kad netoliese šurmuliavo stotis, atsimenu nuo pylimo nuvažiavusį sąstatą ir, be abejo, garsųjį “Topolį”, nors jame gerti skiesto alaus taip ir neteko, buvau per jaunas.
  Pagalvojau, kad, rodos, ne taip seniai viskas buvo, bet dabar ženklų mažai ir belikę: stotis visa numarginta atgrubnagių parašais, “Topolis” paverstas nameliu, bėgių, iešmų seniausiai nebėra. Jei svečiui nepasakytum, kad čia kažkada vedė geležinkelis, matyt, net nelabai įsivaizduotų.
  Taigi taip liūdnai pamąstęs nutariau sekmadienio vakarą pravažiuoti dviračiu nuo senosios iki naujosios stoties. Smagu riedėti asfaltuotu ar trinkelėmis grįstu Sveikatos taku. Sunkiau žvyruotu nuo “Rimi” parduotuvės, bet MTB dviratis ne asfaltui sutvertas :) Kuo toliau - tuo gražiau, tad netrukus jau dardėjau geležinkelio pabėgiais, būtų buvę gerai kokios kramtoškės tarp dantų, kad protezų netektų dėtis. Laimei, neilgas važiavimas, tiksliau kratymasis, atsirado takelis šalia surūdijusių bėgių, toliau nebe taip ekstremalu.
  Stoties vaizdelis tikrai liūdnas. Nors mačiau užkabintą interneto anteną (vadinasi, kažkas dar dirba), bet išorėje jokių požymių apie veiklą nėra. Nustebino, kad iki stoties važiuoja autobusiukai, tik nežinia, ar kas atvyksta aplankyti aptrupėjusio pastato. Padariau kelias nuotraukas ir patraukiau namo galvodamas, kiek ilgai stovės naujoji (senoji?) niekam nereikalinga geležinkelio stotis. Rudeniop būtų įdomu pagelžkele nuvažiuoti iki Simno, tik, manau, labai sunkus žygis būtų, nes viskas bus apaugę žole ir krūmais. Kada nors net neprisiminsim, kad turėjom geležinkelį.
  Requiem.

  Jau prieš kurį laiką buvau gavęs kvietimą į savo exauklėtinių išleistuvių balių, todėl tiesiog būtina buvo sudalyvauti, juk kitų auklėtinių neturėjau ir, manau, neturėsiu. Nors, kaip sakė kolegos, neskubėsiu prisišnekėti :)

  Kaip įprasta, viskas prasidėjo nuo oficialios dalies. Spėju, mokyklos salė nebūtų pajėgi sutalpinti minios, kuri susirinko AKKC, šventinė nuotaika užgriebė abiturientų tėvus, gimines, draugus, pažįstamus. Savo buvimu būsimus rinkėjus bandė nudžiuginti A.Skardžius ir R.Rakauskienė, bet menkas buvo tas džiaugsmas. Vakaro “vinimi” tapo V. Kacinkevičiaus pasirodymas. Kolega nepatingėjo specialiai atskristi iš Londono, kad susitiktų su mokiniais. Žinoma, visi ir plojo atsistoję. Ilgai. Jau geriau jis ir atestatus būtų įteikęs, žmonėms būtų didesnis įspūdis. Atrodo, niekas ir neverkė, užakcentuotos graudžiosios dalies kaip ir nepastebėjau, pabaigai 3 “Aušros” choro dainos, visi laimingi ir patenkinti.

  Kas kiek valgė ir gėrė per antrą dalį, neskaičiavau :) Kadangi vakarą vedė reikalo žinovai, viskas buvo tikrai gerai sustyguota, nors suvaldyti tiek žmonių tikrai nelengva, ypač “įsilinksminusių”. Džiaugiuosi, kad pakalbėjau su gyvu Virgium, su Laima, Aldona, Zita ir Daiva, su buvusiais mokiniais ir auklėtiniais.

  Dvyliktą keliant šampano taures bene pirmąkart sukilo toks stiprus pasididžiavimo savo mokiniais jausmas, net pagalvojau, kad ne be reikalo tuos šešetą metų praleidau mokykloje :)

  Grįžęs namo surezgiau mintį, kad virkštelė, iki šiol jungusi su mokykla, jau nukirpta, viskas. Belieka tikėtis - ateityje galėsiu pasigirti, kad kažkada kartu su tais jaunais žmonėmis trynėme mokyklos baldus.

  Net kažkaip susigraudinau :)

  Vakar Lryte.lt skaičiau apie vaikinuko nužudymą dėl motorolerio. Apmaudu ir pikta, žinoma. Tuo pačiu metu užkliuvo ir kitas straipsnis, raginantis kuo brangiau parsidavinėti. Gal esu konservatyvus katalikiškai auklėtas pedagogas, bet sunervino autorės deklaruojamos vertybės - “dėl pinigų viskas galima, reikia stengtis jų kuo daugiau paimti”. Žinoma, galima į viską pažvelgti su šypsena, sakyti, kad autorė atlieka psichologinį eksperimentą, testuoja visuomenės vertybių skalę ir t.t. Tik prieš tai skaitytas straipsnis neleido rašinuko suvokti kaip pokšto.
  Faktas yra tai, kad visuomenė išgyvena vertybių krizę, ir, deja, dauguma taip ir tupi Maslou piramidės pirmame lygyje, visi žino ir sutinka. Svarbu didinti savo materialųjį turtą ir viskas ok. Jei parsiduoti, tai kuo brangiau. Jei imti - irgi kuo daugiau, nesvarbu, kad kitiems neliks. Liberali visuomenė, kas be ko…
  Kas bus, jei užsinorėsiu automobilio, kuriuo važinės jau po parsidavimo praturtėjusi B.Jonaitė? Kiek kainuoja žmogaus gyvybė? Kada galima bus užsisakyti ir nusipirkti?
  Vis dar piktas…

  Praėjo jau šiek tiek laiko, tai nebus mano rašymas “ant karštųjų”. Reikia sudėlioti taškus.

  Pliusai:

1. “Alytus 2008″ pavyko. Ačiū UAB “Parama” direktoriui K.Muliuoliui, kad leido naudoti bendrovės tvorą.
2. Alytus pasipuošė iki šiol sunkiai įsivaizduotais piešiniais, kurie, manau, džiugins praeivių akis. Jei tingite nueiti, galit pažiūrėti Gedimino galerijoje.
3. Parodyta, kad graffiti gali būti nekriminalinis, tikiuosi, kai kurie dėdės irgi pakeis nuomonę apie šį žanrą.

  Minusai:

1. Nespėjom visko padaryti iki galo, bet teks. Galima kaltinti saulę, save ir kaimynus. Kaip organizatorius jaučiu kaltę dėl to.
2. Kažkas jau spėjo pripaišyti b***, tad nežinau, kiek ilgai bus galima džiaugtis nesubjaurotais piešiniais.
3. Supratau, kad esu per senas tokiems dalykams.

  Viskas.

  Taip atsitiko, kad teko pabuvoti vietoje, į kurią, manau, niekas savo noru nenorėtų patekti. Tiesiog buvo ekskursija.
  Būna, kad matai būrelius įtartinų žmonių, kai imi nervingai dairytis aplinkui ir galvoti, ar reikalui esant spėsi išnešti muilą. O čia vienoj vietoj viiisas būrys tokių. Kažkaip nejauku. Nustebino, kad gyventojai įpratę parėkti kaip džiunglėse: kieno “bleee” aidi garsiau, tas gal “skaitosi” kietesnis?
  Pasirodo, visi puikiai išmano BK ir savo teises. Matyt, tam skiria daug laiko. Apakęs buvau ir dėl to, kad daugelis mąsto, jog ateityje darydami ar padarę nusikaltimą jau žinos kai kuriuos BK niuansus, vadinasi, pasirengę yra dar daryti nusikaltimus. Juk ne pirmą kartą sėdi. Sužinojau, kad rekordininkas buvo atpylęs 53 metus.
  Žodžiu, pataisos namai pataisymo mažai duoda. Liūdna ir kažkaip slogu po tokios ekskursijos.

Šiandien švenčiu savo gimtadienį, jei pasveikinsit, būtų malonu. Gal ir aš jus pasveikinsiu, kai priminsite apie savo šventes. Ačiū visiems iš anksto ir geros dienos :D